Ryto saulės pabudintas Panevėžys, rodos, išvaikščiotas skersai ir išilgai, sugeba kaskart atrodyti naujai ir pelnyti blėstančią simpatiją. Gal tam įtaką daro mūsų nuotaika arba tos dienos būsena... Jei miestas įdomus ir mielas užsienio svečiams, kaip patys galime nebranginti šio lopinėlio šalies žemėlapyje? Kaip ir savo namų, kuriuose kasryt nubundame ir kas vakarą sugrįžę uždegame šviesas.

Iščiustijęs Laisvės aikštę per šventes, nušvitęs tūkstančiu lempučių ir girliandų kalėdiniu laikotarpiu bei paskendęs žalumoje kaitrią vasarą, paprastą dieną miestas vėl tampa ramus ir paprastas. Tačiau panevėžietiškas peizažas nenusakomas be vaizdų, sudarančių jo kasdienybę: paskendę savo mintyse kažkur skubantys žmonės, todėl rečiau nuoširdžiai besišypsantys.

Lyg vaizdo kameros per daug viską matančios kaimynės, geriau už mus žinančios, kur su kuo išeiname ir kada grįžtame. Parkelyje ant suoliukų sutūpę sielas alumi gaivinantys vyriokai, kadaise atrodę lyg ir patrauklūs. Kultūringai besiglamonėjančios hormonų audrų užkluptos porelės ar susitikimams su damomis išeiginiais treningais pasipuošę kaip jiems vieniems atrodo kieti vyrukai, gerai įvaldę elitinio jaunimo tarmę ir visus jos perliukus.

Panevėžys nebūtų savimi ir be gardžios, išvaizdžios produkcijos gaminių, garbingai priklausančių kultūriniam paveldui, žavinčiam užsieniečius ir radusiam vietos pasaulio rinkoje. Kalbant apie darbus, miestas suteikia daug galimybių labai stengtis, ypač, jei neturi protekcijos ar šiltas kėdes užimančių giminių. Kai kuriems pasiseka - susitaiko su mintimi, kad žmogaus orumas neprilygsta šuoliui su kartimi ir vis tiek bus lygus tik minimaliai algai. Kiti, turintieji įdirbį, vos spėja suktis darbuose ir veikloje, tretiems gi verslo pradžia gali atrodyti kaip čiuožykla. Tenka daug kartų šlioptelti, kol perpranti esmę ir atrandi savo nišą.

O kam norisi gilinti žinias, tų visuomet laukia Alma Mater skliautai, tik kur ir kada tas žinias pritaikysi, jau atskiras pamąstymas. Ryškėja tendencija, kad darbdaviai tapo pernelyg atsargūs, o gal ir įtarūs: jauni neva tuojau pat į užsienį išdumia, o visais atžvilgiais subrendę suaugusieji esą sunkiau pripras, o gal ir visai netiks konkrečiai pareigybei. Nežino jie, kad toji baimė ir jiems, ir turintiems viltį grįžti į normalų socialinį gyvenimą paieškas tik pailgina.

Užtat beveik kasdien prie vienos ar kitos parduotuvės tokius juokingai gailius veidus nutaisę praeivių dosnumo tikisi labiausiai nuskriausti tipai. Visiškai aišku, kam tas pusę euro bus panaudotas, tačiau koks abipusis supratimas ir palengvėjimas apima... Pasijunti lyg gerą darbą padaręs, už kurį dangiškoje buhalterijoje bus priskaičiuotas pliusas.

Tokia ta miesto realybė, trumpa prabėgusios dienos santrauka, vakare pamirštama lyg jos ir nebuvę. Tačiau Panevėžys saugo tikrąją istoriją, turinčią išliekamąją vertę. Norint visa tai pamatyti iš aukščiau, reikia pakilti virš kasdienybės. Tuomet viskas nušvinta kitoje šviesoje, kurioje gana darniai išsitenka kas vertingiausia - prasminga architektūros, istorijos ir meno mozaika.